trečiadienis, gruodžio 18, 2013

Apie visokias misijas


Buenos Airių tarptautinis oro uostas. Pasienietis paima mano pasą: "Pirmą kartą Argentinoj? Ooooo, matau, kad ne". Ne pirmą, ir ne paskutinį. (Argentinos antspaudų mano pase -niolika, nes kai buvau ten 2009-2010 m. žiemą vis strikinėjau tarp Argentinos, Čilės ir Urugvajaus; beje, nujaučiu, kad čiliečiai ta proga kaži ką įsirašė apie mane savo migracijos tarnybų sistemose, nes pastaruoju metu kertant Čilės sieną visi pasieniečiai nuskanavę mano pasą suraukdavo kaktą, palinkdavo arčiau kompiuterio ekrano ir kelias minutes kaži ką skaitydavo; bet kadangi visais atvejais po tokių pasiskaitymų vis tiek gaudavau antspaudą, manau, kad niekuo labai baisiu Čilė manęs neįtaria...).

Ką gi, pirmiausia įspūdžiai iš Misiones - Argentinos "ragelio" pačiuose šiaurės rytuose. Pavadinimas šios provincijos kilo nuo jėzuitų misijų - tokių kaip ir įtvirtintų gyvenviečių, kurias jėzuitai pradėjo kurti šiose apylinkėse maždaug 17 amžiuje, ir kuriose jie priimdavo gyventi vietinius indėnus, taip apsaugodami nuo tuometinių "galvų medžiotojų", kurie siekė juos paversti vergais. Misijos laikomos tobulu utopinės visuomenės pavyzdžiu. Jose šeimos, be ramaus ir laisvo gyvenimo garantijos, gaudavo po namelį, žemės sklypą, iš kurio dalį derliaus atiduodavo bendroms reikmėms, o kitą dalį galėdavo pasilikti, taip pat buvo mokykla, kurioje vaikai gaudavo bent minimalų išsilavinimą, vyresnieji buvo mokomi amatų. Žinoma, jėzuitai stengėsi indėnus atversti į krikščionybę, bet tai darė ne prievarta, o veikiau geru pavyzdžiu.



Atvykau apžiūrėti garsiausios Argentinos misijos - San Ignacio Mini - griuvėsių, bet nelauktai išėjo taip, kad per dieną gerų žmonių įkalbėta sulaksčiau ir iki didesnių ir geriau išsilaikiusių Paragvajaus misijų.
Čia prasideda dalis apie pasieniečio misiją. Rekomenduojamas muzikinis fonas - sena gera rusiška daina "Naša služba i opasna, i trudna" (pvz., http://www.youtube.com/watch?v=4q6ZNVNmhwkprieš skaitydami dar ir vaizdeliu galit pasigrožėti :)).

Taigi, kelias į Paragvajų "ėjo" per upę Paraná ties Corpus. Per ją kelia laiveliai, kursuojantys gal du kartus per dieną.




Prieplaukoje - Argentinos pasienio punktas. Punkte - du pasieniečiai. Žinoma, kaip ir priklauso, vienas mažas ir plonas, kitas aukštas ir storas. Prieš mus (važiavau su dviem prancūzais) gal 20 minučių sienos kirtimo procedūras atlikinėja keturi argentiniečiai, po jų ateina mūsų eilė. Mažas ir plonas paima pasus. Varto. Žiūri antspaudus. Sako: "Oho, daug". Tada pasiima tušinuką ir dailyraščiu pradeda rašyti duomenis į kontorinę knygą (stulpeliai knygoje braukomi rankiniu būdu, taip pat kiekviename lape rašomi stulpelių pavadinimai). Rašo. Tada pasikviečia aukštą ir storą: "Kaip manai, kur čia paso numeris?". Svarsto abu kelias minutes. Manęs neklausia, bet aš nebeiškentus pati pasakau. OK, šitą išsiaiškinom. Aukštas ir storas paima pasus ir eina suvesti duomenis į kompiuterį (!!!). Atsisėdęs nusprendžia, kad niekaip nepavyks suvesti teisingai, jei prieš tai neperskaitys vardo ir pavardės balsu. Dar kelios minutės bandymo perskaityti ir, pasitikslinus tarimą, dar kartą perskaityti mano pavardę. Šis etapas sėkmingai baigtas, galima ramiai suvesti duomenis. Bet dar ne viskas! Pasai grįžta pas mažą ir ploną. Organizuojamas naujas pasitarimas aplink antspaudą. Kuri šiandien diena? Kuri diena nustatyta ant antspaudo? Kaip padaryti, kad antspaudas rodytų šiandienos datą? Dabar reikia išbandyti. Ant ko bandysim? Bandom ant laikraščio. Ekspertų akys sužiūra į laikraštį. Atrodo gerai. Galim dėti į pasą. Taigi per kokias 20 minučių ir mes trys gauname savo išvykimo antspaudus. Prancūzams lengva panika, nes vakare jie turi išvažiuoti į Córdoba, o mūsų dar laukia Paragvajaus pasienis ir dar kartą visos procedūros grįžtant po pietų. Sklandžiai persikėlę per Paraná, skuodžiam pas pasieniečius, kad tik būtume pirmi. Poste sėdi vienas pasienietis. Paklausia, iš kur mes. OK, vizų nereikia. Net nemirktelėjęs sudeda antspaudus į pasus. Nieko netikrina, niekur net neregistruoja. Po 5 minučių mes jau pakeliui į Jesus ir Trinidad misijas.















Keliaujame atgal. Paragvajaus pasienyje procedūra ta pati. Persikėlę upe vėl skuodžiam pas Argentinos pasieniečius. Valio, mes pirmi! Bet jeigu jūs galvojat, kad grįžtantys mes tiems pasieniečiams būsime jau nebeįdomūs, oooi, kaip klystate :) Mažas ir plonas paima pasus. Varto. Žiuri antspaudus. Dar atidžiau negu iš ryto! Vos ne kiekvieną. (aišku, reikia labai atidžiai įvertinti, ką įsileidi į savo šalį) Sėda rašyti visko į knygą. Įvažiuojančiųjų atveju jau jam priklauso atlikti ritualą, be kurio neįmanomas teisingas perrašymas - balsu perskaityti mano vardą ir pavardę (už mūsų laukia eilė). Sėkmingai jį užbaigus pasai perduodami aukštam ir storam. Šiam grąžinus pasus, pradedamas pasitarimas aplink įvažiavimo į šalį antspaudą. Klausimai keliami tie patys. Iškyla netikėta problema - laikraštis jau priantspauduotas. Tenka ieškoti vietos, kur išbandyti antspaudą. Iškyla nauja problema - antspaude baigiasi rašalas! Ką daryt? Pasitarimas. Sugalvojus, kaip sėkmingai išnaudoti likusias rašalo atsargas (aukštas ir storas atlieka mini apmokymus), mažam ir plonam ateina maksimalių išbandymų metas. Visaip kaip varto mano pasą, niekaip negalėdamas apsispręsti, kuriame puslapyje dėti antspaudą. Iš veido matyti, jog smegenys apdoroja tiesiog begalybę įmanomų variantų. Atsivertęs vieną puslapį, ilgai žiuri į Kolumbijos antspaudą, kuris uždėtas beveik centre. Bandyti ar nebandyti? Mintyse daro skaičiavimus. Tilps ar netilps? O jei netilps? Ar pasiteisins visa ši rizika? Koks bus Argentinos įvaizdis užsienyje, jei nepavyks? Galiausiai susikaupia ir vis dėlto pasiryžta. Paima antspaudą. Giliai įkvepia. Nusitaiko į kamputį. Visi sulaiko kvapą. Kaukšteli antspaudas. Apmirusiom širdim visi sužiūra į pasą iiir... (pasigirsta fanfaros, fone griaudi fejerverkai) Tilpo!!! Antspaudai idealiai susiglaudę šonais! Šlovė didvyriams! Atlikęs šią šlovingą misiją visas patenkintas įteikia man pasą. Valiooo!!!

Toliau informacija norintiems atlikti seklio misiją. Šalia San Ignacio Mini yra urugvajiečio rašytojo Horacio Quiroga muziejus. Bežiūrinėjant jame iškabintas nuotraukas sužinojau, kad su pirma žmona Horacijus XX a. pradžioje susilaukė dviejų vaikų. Berniukas buvo vardu Dario, mergaitė - Eglé. Muziejuje nežinojo, iš kur čia tas lietuviškas akcentas (žmonos vardas - Ana Maria Cires), na o bet tačiau Eglė yra Eglė, net ir būdama Eglé. Internetas irgi per daug nepagelbėjo, tad jei yra norinčių atlikti tyrimą, maloniai prašom :)

Na, ir kaip gi, būnant šalia Iguazu krioklių, vėl prie jų nesugrįžti! Paaiškinimas - Argentinos masteliais 5 valandos autobusu yra "šalia". Atvažiavus gaunu šoką pamačius bilieto kainą - 170 pesų (apie 70 litų)! 2009 m. bilietas kainavo perpus pigiau. Apskritai per tuos metus Argentinoje viskas ŽIAURIAI pabrangę, jau nekalbant apie 2008 m., kai ten buvau pirmą kartą. Pavyzdžiui, 2009 m. gruodį už autobuso bilietą maršrutu La Plata - El Bolson mokėjau 315 pesų. Patikrinau šiemet - ta pati kompanija už tokį patį bilietą jau prašo 1150 pesų!!! Darosi brangoka...
Užėjus pro įėjimo vartus šoką (ir tropikų karštį) nusprendžiu apmalšinti kokiu šaltu gėrimu. Tadam! - ir prieš jūsų akis vietinis Starbucks atitikmuo. Gerai, kad vis dar tik atitikmuo, nes, pavyzdžiui, Sheraton jau seniai įsirioglinęs parko vidury. Taigi griebiu frappe ir kulniuodama džiunglių takeliais (gražiai įrengtais ir išpuoselėtais) pati sau aiškinu, kad va čia tai jau tikrai einu sau turbūt visai kaip kokia guarani indėnė prieš šimtus metų. Visas sarkazmas išgaruoja galų gale priėjus krioklius... Nebesvarbu ir bilieto kaina. Vistik tai yra stebuklas...






Tada dar nusprendžiu išbandyti nebandytą atrakciją - plaukimą laiveliu prie krioklių. Pirmiausia visus negalinčius sušlapti daiktus sukraunu į dalinamus neperšlampamus maišus. Instruktažas, kaip sandariai uždaryti maišus, ir pirmyn! Iš pradžių tiesiog plaukiame palei krioklius pagarbiu atstumu. Tada prasideda atrakcijos. Laivelis pasileidžia link vieno iš jų. Ir tikrai nepriplaukiame itin arti. Bet prasideda toookios linksmybės!  Pirmiausia tai, aišku, galimybė suvokti, kaip jaučiasi jūsų skalbiniai skalbimo mašinoje. Nesimato nieko, vandens siena, akys pilnos vandens, vandens srovės smūgiuoja iš kairės, iš dešinės, iš priekio, iš nugaros, visais kampais. Mano mintis - svarbiausia nepaspringti. Aplink springdami krykštauja likimo broliai. Kuo labiau springsta, kuo daugiau vandens akyse ir ausyse, tuo laimingesni :) atrakcija kartojasi dar du kartus. Grįžus prie kranto net nelabai atsikeliu nuo suolelio, nes kelnės ne tai, kad permirkę - greičiau permirkę ir dar vandens atsargų prikaupę. Iš antro karto atsistoju.
Kiti krykštaujantys nelaimėliai "skalbyklėje":

Tada dar randu progą apsidžiaugti, kad tuo pačiu pavyko ir išsimaudyti prieš 19 valandų kelionę autobusu į Buenos Aires.
Kelionė, tarp kitko, irgi su nuotykiais. Kadangi yra vietų autobuso priekyje antrame aukšte, pataupau pinigėlių ir nusiperku semi-cama klasės bilietą (ne tokios plačios sėdynės, mažiau atsilenkia, mažiau vietos kojoms). Kaip tik pirmoje eilėje yra pakankamai vietos išsitiesti ir susikrauti kojas ant turėklo - kitose eilėse važiuoti ilgą atstumą semi-cama klasėje jau gali būti kiek ekstremalu... Įlipus po kurio laiko vienas iš vairuotojų atėjęs pareiškia, kad mano vieta buvo pakeista. Kaip ir šalia sėdinčios Maria Rosa. Bandom aiškintis, vairuotojas dievagojasi, kad jis čia "ne prie ko" ir "kalta aplinka" (maždaug), ir "gal į jūsų vietas niekas neįlips ir galėsite likti". Tas pats atsitinka ir su vėliau įlipusia Susana Isabel. O mes visos norėjome sėdėti būtent pirmoje eilėje. Kas čia per neteisybė? (liejasi priekaištai autobusų kompanijai) Po to paaiškėja, kad vietos pakeistos todėl, kad Posadas mieste persėsime į kitą autobusą (šitame važiavo gal kokie 7 žmonės). Ir tas autobusas yra cama klasės! Dabar jau prasideda kitoks, bet ne mažiau smagus krykštavimas. Maža to, atvykę į Posadas gauname normalią (ir labai skanią!) vakarienę restorane, o ne įprastą (lėktuvinio stiliaus) autobuse. Tada persikraustome į kitą autobusą - tadam! - visos gaunam vietas priekyje, nors su cama klase tai nebe taip aktualu. (liejasi pagyros autobusų kompanijai :) ) taigi, važiuojam prabangiai už neprabangią kainą (aš dar prisipažįstu, kad važiavau už išvis neprabangią kainą, nes man bilietą pardavęs sanignasijietis dar sumąstė pritaikyti studentišką nuolaidą!). Pagyros liejasi neilgai, nes, kaip žinoma, įleisk kiaulę į bažnyčią... :) prasidėjo: "norim filmo", "negirdim filmo", po to "kur mūsų pusryčiai?"... Piktinamės ir juokiamės iš savęs. Nors su pusryčiais galiausiai išėjo netradiciškai. Antrasis vairuotojas buvo taip įmigęs, o pagrindinis nenorėjo ar nesugebėjo jo pažadinti (taip ir nesupratom), kad Maria Rosa pasisiūlė savanore į misiją išdalinti visiems pusryčius. Tai galiausiai be mums priklausiusių pusryčių mes trys dar gavom ir visus atlikusius mini kruasanus (medialuna), ir turbūt pusę viso autobuso kavos!