penktadienis, kovo 23, 2012

Linksmuju zmogeliuku islydetuves

Kelione i San Agustina jau pacioje jos pradzioje mintyse ivertinau taip: Jei atvaziuosim, atvaziuosim greitai... Autobusiuka pasikeisdami vairavo du, tarkim, astuoniolikmeciai vairuotojai. Sakau "tarkim", nes man jie is isvaizdos atrode penkiolikmeciai, taciau nusprendziau, kad autobusu kompanija greiciausiai neturetu priimti i darba nepilnameciu... Beveik tuo pat metu is Popayano isvaziavo ir konkuruojancios kompanijos autobusiukas, tai be visa ko (ji, beje, irgi vairavo panasios isvaizdos vairuotojai) anie dar lenktyniavo tarpusavyje - ne tai, kad lenktyniu stiliumi kelyje, bet, pavyzdziui, jei priekyje vaziuojantis autobusiukas sustodavo isleisti ar paimti keleiviu, ji aplenkianciame, vairuotoju kabinoje, kildavo dziaugsmingas surmulys ir per langa pravaziuojant entuziastingai budavo perduodami linkejimai. Is pradziu salia manes sedejo moteris su vaiku, o kai jie islipo, vienintelis budas nesivartyti po visa autobusiuka buvo atsisesti per viduri tarp dvieju sedyniu ir abiem ramkomis isiremti is sonu :)
Net ir nepaisant lenktyninio stiliaus, 130 km persiritimas per viena is Andu grandiniu, prisidejus ir stoviniavimams del kelio asfaltavimo darbu, uztruko 5 valandas. Bet buvo linksma! Kiek maziau linksma tapo pamacius kuprine - kadangi kelias dar tik is dalies asfaltuotas, pilkai raudona kuprine is bagazines iskeliavo padengta geltonai ruda pluta.
Apsigyvenau viesbutelyje uz miesto, ant kalniuko (aisku, keikdavausi, kai is miestelio tekdavo parkopti). Bet uztai grozis neispasakytas :)
Vaizdas is mano kambario i kiema:

Vaizdas is kiemo i mano kambario duris:
Rytine liutis:
Vietiniai gyventojai:

Viesbutelio pagrindinis personalas - du kolumbieciai, po studiju Europoje sumane kiek pakeliauti po savaja sali ir "uzsilike" San Agustine - vire laaabai skania (kas, turbut jau sakiau, yra retas dalykas salyje, auginancioje ir EKSPORTUOJANCIOJE geriausias pasaulyje kavos pupeles) ir stipria kava, i mano prasyma paruosti pusrycius reaguodavo "O, ne!", o apie Mocku pasake: "Taip taip, mes ji laaabai gerai zinom, tiek is priekio, tiek is uzpakalio" :)
Kadangi jau prasidejo liuciu sezonas, per lietingasias dalis perskaiciau Kali kartelio boso sunaus memuarus is vietines viesbutelio bibliotekos, o dangui prasigiedrijus pesciomis su "kolega" is Izraelio patraukeme 4 km iki pagrindines vietines atrakcijos - San Agustino archeologinio parko. Taigi, paskutinioji mano ekskursija ir turistines islydetuves vyko su linksmaisiais San Agustino zmogeliukais.

Siu skulpturu tikroji paskirtis ir ju simbolikos aiskinimas vis dar gana miglotas (bent dalis ju, kaip sie apacioje, saugojo iejimus i kapa), bet tai ne esme. Svarbiausia pasivaiksciojimas kalnuose, gryname ore, tarp linksmuju zmogeliuku :)



Atsisveikinusi su paskutiniuoju linksmuoju zmogeliuku - Bogotoje i oro uosta vezusiu taksistu, su kuriuo, be iprastu siam atvejui "Kodel isvaziuoji? Tau cia nepatinka?", "Kada grisi?", "Kur buvai?", "Tau dar reikia nuvaziuoti ten, ten ir ten, ir dar belekur", "Paklausykim kolumbietiskos muzikos; sita zinai? Patinka? O sita zinai?" (Bogota, kaip zinia, miestas nemazas, laiko pokalbiams vaziuojant yra), dar aptarem kazkokia keista trejybe: Mocku, Chaveza ir Hitleri, o tada atsisveikinom kaip nauji geri draugai ir man, susipakavus i nemaza metaline skardine, po to persedus i kita, kiek mazesne, tenka grizti i ziema, kuri Lietuvoje kazkodel vadinama pavasariu... :) Siam kartui tiek.