pirmadienis, kovo 05, 2012

Kelione i "Meka" ir truputis kitu istoriju...

Siuo atveju "Meka" - nedidelis Kolumbijos Karibu pakrantes miestelis Aracataca. Vienintele jo atrakcija - tai, kad jame gime ir dali vaikystes praleido zymiausias Kolumbijos sunus - Gabrielis Garcia Marquezas, o dienos, praleistos cia, padare didziausia itaka jam, kaip rasytojui, ir Aracataca detalemis persmelkta visa jo kuryba. Taigi man, kaip tikrai GGM piligrimei, buvo tiesiog privaloma per kazkuria is mano kelioniu i Kolumbija, cia apsilankyti. Nusprendziau, kad sis kartas tinkamas, ir is Santa Marta pakrantes veju persikeliau i Aracataca verdanti vidurdienio karsti... Bananu plantaciju cia jau senokai nebera, ju vieta uzeme afrikines aliejines palmes, bet miestelio gyvenimas is esmes tebepluduriuoja karscio baloje, kur vienintelis kasdienos troskimas - veikiantis ventiliatorius...
Traukiniai gabena nebe bananus ir keleivius, o daugiausia angli is salies gilumos i pakrantes uostus. Sastatai vaziuoja tokio dydzio, kad miesteli kertant traukiniui, galima laisvai palei begius suvaikscioti nuo vieno galo iki kito.
Atvykus apsistojau vieninteliame hostelyje, kuri visai neseniai atidare vienas olandas. Pabendravusi su juo supratau, kad man iki fanatizmo truksta, oi, dar kiek daug... Visu pirma, jis dabar save vadina Tim Buendia (nezinantiems - Buendia yra pagrindiniu knygos "Simtas metu vienatves" veikeju pavarde), hostelyje gyvenancius sunis ir kates jis irgi pavadines GGM knygu veikeju vardais, kiekvienam atvykusiam ibruka po GGM knyga, kad turiningai leistu laisvalaiki (ner cia ko siaip bimbineti), gerai dar, kad nepageidauja bendrauti tik GGM citatomis... Uztat visai linksma :) aisku, kolegu keliautoju beveik nera, nes, kaip jau sakiau, cia atkeliauja tik kiek pamise del GGM.
Vanduo miestelyje atkeliauja tiesiai is upes, be jokiu valymu, jeigu isvis atkeliauja... Ka gi, kaip sako Timas, sveiki atvyke i Makonda... Per tas kelias Aracataca praleistas dienas vandens "is krano" nebuvo. Na bet kadangi vis tiek tai tas pats upes vanduo, vietoj tvankaus duso yra galimybe praustis lauko baseinelyje su bliudelio pagalba :) vakaro gaivumoje ir po zvaigzdetu Makondo dangumi!!!
Aracataca upe:GGM muziejus, ikurtas buvusioje jo seneliu namo vietoje:
Kuo dar man isimine Aracataca - sulciu pardavejais centrineje aikstele: sviezuteles sultys parduodamos po litra!!! Pati geriausia vakariene karsciui atlegstant... Ir dar daugybe biliardiniu beveik kiekvienoje gatveje (siaip visoje Karibu pakranteje), ir kiekvienoje paprastai po kokius 6 stalus...
Telegrafisto muziejus:

Kadangi kelia Santa Marta - Bucaramanga jau zinau is anksciau, nusprendziu verciau tas astuonias keliones valandas praleisti bandydama uzmigti vietinio autobuso saldiklyje. Siaip absoliuti dauguma Lotynu Amerikos autobusu kompaniju rupinasi savo klientu sviezumo islaikymu ir transportuoja juos saldiklio temperaturoje, kas ypac jauciasi naktimis ir dar labiau, kai po ne itin vykusio miego del poilsio trukumo organizmas tampa dar jautresnis salciui... Bet ka jau cia, reikia gi karts nuo karto pasikonservuoti salciu... Jaunystes labui...
Paaiskeja, kad i si uzkampeli tarpmiestiniai autobusai neuzsuka, todel teks vaziuoti iki artimiausios mokejimo budeles pagrindiniame kelyje (dauguma keliu Kolumbijoje mokami). Bilietu pardaveja net parekomenduoja pazistama moto taksista - iprastu taksi cia nera. Taigi, sulaukus vakaro, skambinu jam ir prasau nugabenti mane iki "stoteles". Aisku, nepagalvoju, kad su didziaja kuprine mano pusiausvyra kiek isbalansuota, ir drasiai sedu ant motociklo... Kita akimirka - Timas gaudo mane ir mano kuprine, kai mes solidariai virstam atbulom :) antras bandymas pavyksta geriau, ir po desimties minuciu as jau "stoteleje". Technines pagalbos darbuotojai (jie ir policija budi ties kiekvienu mokejimo punktu) iskart suveikia man kede, ir as prabangiai sau sedziu pakelej. Uz manes - technine pagalba, uz ju - policija. Jei kas nors pravaziuodamas papypsi, pagrasinu, kad juos tuoj policija susistabdys. Smagu sedeti... Karstis atleges... Bet va, truputi veluodamas, jau atvaziuoja autobusas... Uzimu paskutine likusia vieta ir pradedu akrobatinius apsisaugojimo nuo salcio triukus - drabuziais apsimuturiuoju iki virsugalvio, atrodau ne prasciau uz mumija!!! Kartkartemis tenka uzkamsyti plysius, atsiradusius verciantis nuo sono ant sono, bet siaip viskas puiku! Kazkokiu budu autobusas sugeba paveluoti 3 valandas, todel mano suplanuotas isvykimas i Medellin 6 valandos autobusu nusikelia i 9 valanda. Uztat gaunu gera nuolaida! Ne del autobuso velavimo. Manau, kad is dalies del to, kad padedu bilietu pardavejoms susisneketi su ispaniskai nekalbanciu jaunuoliu ir paaiskinti, is kurio auksto ir kuriu vartu isvyksta jo autobusas (taip, taip, Kolumbijos miestu autobusu terminalai ohoho!), ir is dalies del to, kad norinciu vaziuoti nedaug ir jie nori pritraukti kuo daugiau keleiviu. Beje, visos kelioniu autobusu kainos Kolumbijoje yra derybu objektas. Kompanijos turi nustatytus maksimalius tarifus, kuriuos is esmes taiko marsrutuose, kuriuose nera konkurentu, arba svenciu metu. Visais kitais atvejais galima nusidereti kokius 40 proc., ypac jei vaziuoji i Bogota ar is jos, tereikia pasiklausineti keliose kasose, arba net pas isvykstanciu autobusu vairuotojus, kurie suinteresuoti uzpildyti autobusa ir gali pasiulyti geriausias kainas.

Antiokijos regionas, pakeliui i Guatape. Dar pries 10 metu keliauti cia butu buve neimanoma - ne tik man, bet ir eiliniam kolumbieciui, del regiona realiai valdziusiu partizanu ir narkotiku prekeiviu. Nors dabar, ypac savaitgaliais, irgi geriau nevaziuoti - bet tik del to, kad butu galima isvengti Medellino gyventoju miniu.
Guatape:
Guatape apylinkes:
O dabar teleportuojames i Kolumbijos pietus - Popayan, Baltasis miestas (kaip bebutu keista po vyraujancios spalvu gausybes):