trečiadienis, lapkričio 02, 2011

Su tais, kurie mus aplenke kelyje

Butent taip meksikieciai megsta vadinti tuos, kurie grizta susitikti su gyvaisiais Mirusiuju diena... Tuos, kurie isejo, ir sia diena sugrizta...

Apie sios dienos tradicijas jau rasiau anksciau, o dabar siek tiek nuotrauku ir ispudziu is tos dienos (tiksliau, nakties, kurioje turejau progra sudalyvauti).

Su gelemis, zvakemis ir duona rankose pirmiausia traukiame i Oachakos miesto pagrindini panteona: Kur prasideda amzinybe ir dulkemis virsta sio pasaulio galybe.Kadangi tai miesto kapines, mums iprastu kapu zemeje yra mazuma, juose daugiausia palaidoti turtingi ar miestui nusipelne zmones. Taigi ir Mirusiuju dienos svente cia ne tokia asmeniska, zmones daugiausia ateina pasizvalgyti, pasiklausyti muzikos, pasivaisinti nemokamai dalijamu karstu sokoladu ir duona.Vienas is altoriu (daugiau apie juos - irase apie Patzkuaro ezera):Salia Uzmirsto mirusiojo kapo (bendras kapas, kuriame laidojo neatpazintus ar tuos, uz kuriuos buvo nustojamas moketi mokestis):O netoliese esancio Chocho miestelio kapinese vaizdas kitoks - cia miestelio gyvenimas sia nakti persikelia i kapines. Seimos renkasi su maistu ir gerimais (butinai pasiima meskalio - tokia neuzbaigta tekila :), nes naktys saltos) ir leidzia nakti kapinese - bendrauja, susitinka su kaimynais ir draugais, kalbasi su mirusiuoju, valgo ir geria... Iprasta budeti iki ryto, nors sios tradicijos jau ne visada laikomasi. Kai kurie atnesa ir ant kapo padeda mirusiojo megto maisto ir gerimu.

Kai kurie uzsako mirusiojo megta muzika, todel nieko keisto kapinese girdeti grojant ne viena ansambli:


As savo "laukneseli" isdalinau vienisiems kapams...

Na, o pabaigai dar siek tiek vaizdines medziagos - nuoroda i trumpa reklamini filmuka apie Mirusiuju diena Patzkuaro ezero salose. Sis regionas laikomas labiausiai tradiciniu.