šeštadienis, lapkričio 28, 2009

Kur kalnu virsunes kyla link dangaus...

Andai is Barreal miestelio:


Andu uzkariautoja :)
Vietinis gidas, kaip visada (beje, sutikta vokiete Antje papasakojo, kad ja sunys puola, o ne lydi :))

Prekordiljera:


El Leoncito pampa:



Ir vel Barrealis:
Vaizdas per gatve is hostelio kiemo:
Los Penitentes, irgi vaizdas is hostelio kiemo:
Keliaujam link Puente del Inca:

"Kelias":
Linksmoji dalis:

Nesimato, bet cia irgi keliauju per netrumpa tilta:
Puente del Inca:
Virsuje kaireje matyti baznycia, desineje - viesbucio griuvesiai:
Alpinistu kapines:
Antje laukia saulelydzio:

Pasijodinejimas mulais link Aconcagua:

Antje:
As ir Pingvinas :)

Aconcagua debesyse:
Kiek is arciau:
Keliaujam atgal:
Uspallata:
Kelias i miesteli:Salia hostelio:

Popietinis knygu skaitymas:


Asado hostelyje:
Suo - akmenu maniakas:

Taigi, po daugiau kaip 1,5 metu as ir vel San Juane. Pirma mintis: apsistoti cia ir uzsisakyti ekskursijas. Paaiskeja, kad su turistais bent kol kas striuka ir ekskursijas nelabai kas organizuoja. Tenka pedinti i autobusu stoti ir keliauti savarankiskai. Tikslas: Barreal miestelis jau Andu papedeje (noriu i kalnus!!!). Autobuse kiekvienas gaunam po alfachora (toks labai populiarus pyragelis), filma apie Graikija (!) ir visi patenkinti kalnu keliais vingiuojam link Barrealio. Miestelis gyventoju skaiciumi tai mazas, bet jau sklypu dydis!!! Nuo vienos gatves iki kitos kartais tenka eiti vos ne pusvalandi. Oras karstas ir sausas, kas yra gerai, nes karstis ne taip jauciasi. Visur isvingiuoti vandens kanalai, del to augantys medziai dar ir suteikia pavesi. Dar gerai ir tai, kad naktimis atvesta, priesingai nei San Juane, nera uodu ir, pasak Pablo (hostelio seimininko), dar neseniai, kol zmones nepradejo mesti siuksliu kur pakliuva, nebuvo net ir musiu. Kadangi autobusu stoties cia irgi nera, vairuotojas pasisiulo isleisti prie hostelio. As labai nesipriesinu ir taip atsirandu siame vieninteliame miestelyje hostelyje ir susipazistu su Pablo, jau 7 kartus ikopusiu i Aconcagua (6959 m; auksciausia Vakaru pusrutulio virsune). Barreali is vienos puses supa priekalnes (prekordiljera), is kitos - Andai (kordiljera). Ilgai ilgai einant gatve (nors atstumas - vienas kvartalas, bet tai yra vienas Barrealio kvartalas!) galima nueiti iki upes, o uz jos Andai!!!
Mano kambariokai, du baskai (ir vel!!!) dziugiai pareiskia, kad paliks visa kambari man vienai, nes sianakt isvaziuoja (yra du autobusai i San Juana: 3 val. ryto ir 4 val. popiet). Jie yra keliave po Baltijos salis, bet Lietuvos nepasieke, nes uzsibuvo Rusijoje, kuri jiems buvo toookia egzotika! Jau pradedant tuo, kad jie atvaziavo i Sankt Peterburga rugpjucio menesi su zieminemis striukemis ir kepuremis, nes galvojo, kad cia visa laika sniegas. Vienas is ju dabar visa laika su savim veziojasi Sankt Peterburgo ¨Zenit¨ dzemperi. Pradejo savo kelione Azijoje, po to persikele i Australija, dabar Argentinoje iki sausio pabaigos, jei pinigai nesibaigs anksciau. Pradeda man vardinti zinomus lietuvius: Macijauskas (kaip anas tritaskius metydavo), Edgaras Jankauskas (kaip jam isejus ju komanda iskrito i zemesne lyga, o anas su Porto laimejo Cempionu lyga ir juokesi is visu, nes anie jo atsisake) ir Sabonis (¨jis zaide uz Tarybu Sajunga, bet lyg buvo lietuvis?¨) :) Vakare atsisveikinam, nes anie dar sugalvoja pries kelione nueiti pavalgyti, ir as sau ramiai uzmiegu, kol... po poros valandu baskai grizta, nes, pasirodo, jie bilietu is anksto nenusipirko, o autobuse vietu neber. Kita diena po pietu, kai vel atsisveikinam, dar paklausiu, ar jie isitikine, kad jau tikrai isvaziuoja. Ta diena dar susipazistu su vokiete Antje (su kuria paskui keliausiu po Aconcagua apylinkes!), kuri man isdesto savo versija del mane labai nustebinusio fakto, kad is Barrealio nera autobusu i Mendoza ar bent Mendozos provincija (atstumas - apie 100 km); turi grizti i San Juana. Antje 14 metu dirbo Argentinoje zurnaliste (dabar Vokietijoje kuria dokumentinius filmus apie klasikine muzika ir koncertuoja grodama smuiku) ir vienas is paskutiniu jos darbu buvo reportazas apie aukso kasyklas Anduose. Ilga laika atviros kasyklos buvo uzdraustos, bet i valdzia atejus Cristinai ir jos partijai, atskiros provincijos panaikino siuos draudimus, ir pradetos pasirasineti sutartys su Kanados, Sveicarijos ir kt. kompanijomis, norinciomis isgauti auksa (Anduose yra dideli jo klodai). Bet kad isgautum ta auksa (kuris yra 1-1.5 km gylyje), pirmiausia turi issprogdinti kalna. Taip kad ziurekit nuotraukas; gali buti, kad jau po keliu metu peizazas atrodys kitaip (viena kasykla jau veikia ant kazkurio is nuotraukose esanciu kalnu). Maza to, kad kalnas ne medis, neisauginsi jo vietoje naujo kalno - sprogimo metu dar issiskiria arsenas, kuris kartu su debesimis atkeliauja iki gyvenvieciu ir jau siuo metu svarstoma galimybe evakuoti viena miesteli, nes jame gaista gyvuliai, o zmones plinka... Be to, auksui isplauti naudojamas cianidas ir tai nera siaip sau talpyklos, tai yra cianido ezerai. Jau nekalbant apie ta fakta, kad kas nors kur nors gali nuteketi, uztenka prisiminti, kaip daznai ir kokio stiprumo zemes drebejimai cia vyksta... Taigi, pasak Antje, San Juano provincijos valdzia blokuoja turizmo pletra siose vietovese, nes tai butu stiprus kontrargumentas aukso kasyklu steigimui. Taip buvo sustabdyti keli projektai gretimoje Mendozos provincijoje, nes cia turizmas daug labiau isvystytas. Del kasyklu kyla gresme ir observatoriju veiklos efektyvumui. Kadangi siose vietovese nera dideliu miestu, o Andai sulaiko didziaja dali debesu, dangus cia vienas is maziausiai uzterstu, todel pastatyta ne viena observatorija. O is kasyklu kylancios dulkes kenkia stebejimu kokybei. Jau vienintele dabar esanti kasykla daro juntama poveiki, o jei ju bus dar daugiau, kaip planuojama...
Na, bent jau kol kas pasidziaukime tuo, kas yra...
Pabuvoje El Leoncito pampoje Pablo, Antje, italas Gabriele ir as keliaujam i naktini apsilankyma observatorijoje. Pakeliui dar maktelim mates (aciu Pablo, pagaliau Jurga gavo mates!). Kartu su mumis dar uzverte galvas zvalgosi viena pora is Mar del Platos ir trys vaikinukai, vienas is kuriu, kaip veliau papasakojo Pablo, praejusia ziema (¨kvailiai!¨ konstatuoja Pablo) kartu su broliu bande sturmuoti Mercedario (netoliese esanti virsune; 6770m; antra po Aconcagua) ir buvo uzklupti sniego lavinos. I gelbejimo operacija buvo pasitelkti sraigtasparniai; viskas baigesi santykinai laimingai: su mumis ekskursijoje buves vaikinukas neteko koju pirstu, jo brolis -pedu).
Per teleskopa (nesiojamaji) paspoksom i Magelano uka, Jupiteri, Menuli ir dar keleta zvaigdziu, kuriu pavadinimo nebepamenu (pasirodo, Septyni oziukai (mane labai pralinksmines gatves pavadinimas Maldonado) irgi yra zvaigzdynas). O kai virs tavo galvos i zvaidzdemis nuseta dangu atsidaro didziojo teleskopo gaubtas, jausmas isvis nenusakomas...
Anksciau ta diena dar pasitvirtina taisykle, kad negalima juoktis is kitu nelaimes. Aisku, ta basku ¨nelaime¨ tokia ir tera, bet vis tiek... susipakuoju, atsiskaitau, pasakau, kad sianakt jau iskeliausiu, ir... nukeliavus nusipirkti bilietu paaiskeja, kad sekmadienio nakti (kada as planavau vaziuoti), vienintele is visu, autobusas nevaziuoja :) tenka grizti ir issipakuoti :) begerdamos mate su Antje, kuriai dar like kiek daugiau kaip savaite atostogu, sutariam kartu keliauti pasibastyti po Aconcagua apylinkes. Dar sutariam susiorganizuoti kokia savo Aconcagua ¨virsune¨, kad galetume Pablo nusiusti nuotrauka :) sita pademonstruosiu, kai man ja atsius Antje.
Ta diena, kai turejau grizti i San Juana, ten buvo +45 (nakti ryskiai ne daug maziau, ir bandymas miegoti buvo tragiskai nesekmingas), be to, neseniai cia buvo ¨prasiejes¨ zonda, labai karstas ir stiprus vejas (iki 100 km/h), per Andus ateinantis is Ciles ir, pasak vietiniu, ne tik atnesantis i San Juana baisu karsti (Barrealis per arti kalnu, cia zonda tik prasvilpia), bet ir smarkiai pagausinantis mirciu ir savizudybiu skaiciu.
Todel labai dziaugiuosi, kad jau kita ryta galiu istrukti i Mendoza. Gaila, kad debesys pakeliui uzstoja Aconcagua... Kita ryta su Antje perkam bilieta i Los Penitentes, ziema virstanti slidinejimo kurortu, o siuo metu esanti visisku pasaulio uzmirstu kampeliu, kuriame veikia 3 apgyvendinimo vietos. Kelias i Los Penitentes yra kartu ir kelias i Santiaga, Ciles sostine. Pakeliui pravaziuojame tarpekli, kuriame prasideda kopimai siauriniu Aconcagua slaitu, ir kuriuo kaip tik keliauja mulu vilkstine. Jausmas (ir vaizdas) - kaip is realybeje matomo filmo... lieka tik atsidusti ir paaikcioti :) salia dar vingiuoja nebenaudojamas gelezinkelis, kuriuo mes veliau, jau isikure, patraukiame link Puente del Inca. Antje, Berlyno vaika, turiu ginti nuo karviu (gynyba susideda is ejimo priekyje ir tikinimo, kad karves musu neuzbadys ir nesuvalgys). Dar daugiau monotonijos inesa ejimas per tiltus (kadangi gelezinkelis nebenaudojamas, tai ir nebepriziurimas, o ir siaip tie tiltai nepritaikyti zmoniu vaiksciojimui)... pakeliui dar sutinkam kareivi, su ziuronais besizvalganti po Ciles puseje esancias virsukalnes...
Puente del Inca ("inku tiltas") is tiesu yra naturalus "tiltas", naudotas inku, bet sukurtas gamtos. Anksciau cia dar buvo viesbutis ir terminiai baseinai (tekantys saltiniai turi sieros, is cia gelsva spalva), kol sniego lavina nenunese velniop viesbucio, nepadariusi jokios zalos salia stovinciai baznyciai.
Grizdamos atgal pamatome kitu kalnu (is virsunes! mulai ganosi teeen, virsuje!!!) su kaimene besileidzianti vyriski, kai tuo tarpu vienas is mulu keliauja... atgal, aukstyn. Muojuodamos rankomis lekiam prie vyriskio, kuris labai linksmai is musu pazvenges pasako "Ziurekit, jis jau leidziasi". Ir is tiesu, mazas juodas taskelis jau vingiuoja apacion. Issiaiskine, kad jis nuomoja mulus pasijodinejimams, sutariam rytoj susiorganizuoti 4 val. pasijodinejima (kas man, po ankstesnio 2 valandu pasijodinejimo Esteros del Ibera, atrodo gana kosmariska ideja; is anksto galiu pasakyti, kad savijauta si karta buvo nepalyginamai geresne; speju, kad del to, kad turejom normalius balnus, o ne tik kruva avikailiu, o gal ir del pacios mulu ¨konstrukcijos¨ :)). Jau visai begriztant i ¨viesbuti¨ mus pasivijo kitas raitelis ir paklause Antje (!): ¨Nebijai, kad ikas karve?¨ Dar idomiau tai, kad kazkur (greiciausiai nakvynes vietoje) ja paskui baisiai sukandziojo (pagrindinis spejimas - blusos, as dar ivardijau karves). Po to ji skalbe visus drabuzius, nusipirko gydancio tepalo vaistineje, ir viska (iskaitant mane, apci) ispurske dezinfekuojanciu purskalu (apci), ir praejus 3 dienoms vis dar buvo nekas: nauju ikandimu nebuvo, bet spuogeliai ir niezulys liko. Antje dar prisimine ¨nuotyki¨ is senesnes keliones, kai ja ir jos drauga sukandziojo kazkokie vabaliukai netoli Iguazu. Anie neturi sveikatos aukstai ropstis, tai paprastai kanda kojas (taip iki kulksniu). O kadangi jie tuo metu po atviru dangumi ruose maista (tupedami!!!), pasekmes buvo dar skaudesnes ir ju likvidavimas uztruko 2 menesius!!!
Kita ryta (tada Antje dar buvo tik kiek sukandziotos rankos, per diena chebra prasidejo nuo kaklo iki pedu) praziopsojom autobusa (tingejom 5 km kulniuoti), stabdomi niekas nestojo, todel teko pesciomis i kalniuka nukulniuoti iki mulu stovejimo aiksteles. Ten as gavau Pingvina (mulo vardas). Susipazinom ir patraukem pasizvalgyti... Pakeliui is Ricardo (musu gido, to paties, kuris pries tai juokesi is musu susirupinimo mulu gerove) suzinojom, kodel vakar vienas pakeliui matytas mulo skeletas buvo juodas, o kitas baltas. Tai va, baltas skeletas buvo mulo, nugaisusio pries 4-5 m. Toks jau ¨nuvalytas¨. O juodas dar apsineses mesa ir riebalais... skanaus.
Artejant prie "iejimo" i pietini Aconcagua slaita labai sustiprejo vejas, teko traukti striuke. Siaip viskas buvo super, tik kadangi keliavom ¨laukiniais¨ takeliais, todel kai turedavom leistis nuo akmenuoto, kokiu 60 laipsniu slaito (o tokiu buvo ne vienas), arba bristi per kalnu upe, as Pingvinui organizuodavau hipnozes seansus, kad tik anas leistusi is leto, ypac po to, kai Antjes mule suklupo viename gana lygiame kelyje ir mano bendrakeleive apturejo ¨dziaugsma¨ issivolioti kelio dulkese (gerai, kad tik tiek, nes vaizdas buvo tikrai nekoks, bet kadangi mule sulenke priekines kojas, ji nukrito is nedidelio aukscio, be to, ten nebuvo akmenu; kaip po to pasakojo Antje: pirma mintis - sok greiciau ant koju ir ziurek, kad mule ant taves neuzvirstu; antra mintis - ar jai (t.y. mulei) nieko neatsitiko; zodziu, jokiu priekaistu nei Ricardo, nei mulei (kurie abu itin susirupino) ji neturejo), ir po to, kai pats Pingvinas viena koja kluptelejo ant akmens... Siaip tai krutas tas Pingvinas, jis dabar vienas is kaimenes ¨bosu¨ ir Ricardo ant jo keliauja i ganykla parsivesti likusiuju. O siaip mulu ¨darbo diena¨ (t.y. ekspediciju mantos gabenimas) trunka 7 valandas aukstyn ir 6 valandas zemyn, todel musu ekskursija (mes gi rupinomes mulu gerove) jiems buvo tik lengvas pasivaiksciojimas (na, Antjes mulei turbut ne, nes ji jau nebenesioja ekspediciju mantos).
Grize susirinkom daiktus ir autobusu grizom iki Uspallata, salia kurios esanciame hostelyje ramiai praleidom tris dienas, neskaitant keleto pasivaiksciojimu iki miesto, esancio uz 7 km. Pirma karta mus iki jo savo pikapu paveze policininkas, kai mes, ateje i vietini ¨kioskeli¨, neradom vaisiu - jo savininkas nuleke iki benuvaziuojancio policininko ir paprase, kad anas mus pavezetu. Tai anas mus nuveze iki artimiausios parduotuveles, kurioje vaisiu irgi nebuvo, tad pesciomis patraukeme dar kelis simtus metru iki centro, kuriame vel sutikome ta pati policininka, ir anas is kitos gatves puses pradejo saukti, kaip gi jus cia dabar atsiradot, as gi jus teeen isleidau. Kad ten vaisiu nebuvo, sakom mes (visi aplink pagrindine miestelio sankryza susede zmogeliai idemiai klausosi tokio originalaus pokalbio su policininku). Nu va, sakau, dabar visas miestelis jau zino, kad mes draugai su policija :) Uspallatoje, beje, yra didelis karinis dalinys, todel is 8000 gyventoju vos ne puse yra kariskiai. Uztat apsipirke atgal turim parkulniuoti pesciomis! Pakeliui sutemsta, tad parkeliaujam pasisviesdamos mano turimu prozektoriumi. Kita diena pirkti autobuso bilietu iki miestelio mus paveza diedukas sieno (lenktyniniams zirgams) prikrautu pikapu ir informuoja, kad atgal gris 16 valanda, todel jei ka, mus parves. Mes tiek neislaukiam ir vel griztam pesciomis. Vakare musu laukia asado (kepsniai). Ne tik musu, bet ir triju vietiniu sunu, kurie, pasak cia dirbanciuju, per studentu atostogas, kai atvyke argentinieciai studentai vos ne kasdien kepa asado, pasidaro rimtai stooori :) vienas is sunu, retriveris, nesveikai pasineses ant akmenu. Amzinai nesiojasi isikandes akmeni, kuri is jo turi atimti ir mesti, tada anas suoliais lekia gaudyti. Svarbi zaidimo dalis yra akmens atemimas, kadangi anas jo neatiduoda (bet atnesa iki taves), tai reikia kazkaip nukreipti jo demesi ir griebti. Jei nieko nedarai, suo po poros minuciu pastumia akmeni toliau, jei dar ne, tada atsiseda (ir jam vienodai, kad pries tai jis atsigule tau po kojomis, taip kelis kartus manes vos neapverte), kad palengvintu atemimo uzduoti :) bet jau toks maniakiskas apsedimas pas ji, uzknisa po kurio laiko.
Be musu, hostelyje dar buvo apsistojusi amerikieciu porele is Kalifornijos, jau apkeliavusi puse pasaulio, dirbusi anglu kalbos mokytojais Cekijoje, o dabar padave paraiskas tokiam pat darbui Pietu Korejoje. Ir viena australe, savo salyje dirbanti medicinos asistente. Ji visa laika pasiraso terminuotus kontraktus, nes tokie geriau apmokami, be to, taip ji gali pagyventi skirtingose Australijos vietose, ir padirbusi 6 menesius, likusius 6 menesius keliauja :)